Kaip jakobinai atėjo į valdžią Prancūzijoje – išsami istorija ir analizė

Napoleono karinės pergalės 1800 ir 1801 m. pradėjo naują pasaulio tvarką. Vienos kongresas pripažino, kad monarchijų įsigalėjimas kelia grėsmę Europos stabilumui, tačiau buvo bejėgis užkirsti kelią įvykiams, kurių jis negalėjo kontroliuoti. Napoleonas tai pakeitė. Sumaniai pasinaudojęs Prancūzijos revoliucijos idėjomis, jis sukūrė autoritarinę valstybę, galinčią palaikyti tvarką jėga. Kaip jakobinai atėjo i valdžią Prancūzijoje? Tačiau daugumai europiečių jo valdymas buvo tik tamsus istorijos puslapis – laikas, kai jiems grėsė užsienio užkariautojai arba aristokratų sąmokslai. Net ir šiandien daugelis žmonių Prancūzijoje iki galo nesupranta, kas nutiko per Teroro viešpatavimą ir kodėl Napoleono bandymas įvesti Europoje savąjį absoliutizmo stilių taip įspūdingai žlugo.

XIX a. Prancūzija buvo pasiekusi savo galios ir įtakos viršūnę.

Laikotarpis nuo 1789 iki 1830 m. kartais vadinamas Prancūzijos revoliucija, nors šis terminas šiek tiek klaidinantis. Prancūzai buvo daugiau nei revoliucingi – jie buvo pakankamai revoliucingi. Prancūzų tauta, vadovaujama jakobinų lyderių, nuvertė konservatyvius generalinius etatus ir įvedė visuotinę, demokratizuotą demokratiją. Prancūzijos revoliucija buvo liaudies suvereniteto forma, kuri leido liaudžiai pagal padarytų nusikaltimų skaičių ir rūšį sudaryti bėgančių galvų Statistiką tiek liūdnai pagarsėjusių aukų, tiek pačių revoliucionierių gyvenimams. Pagrindinės Prancūzijos revoliucijos priežastys yra sudėtingos ir gali būti skirstomos į išorines ir vidines. Išoriniai veiksniai: Liudviko XVI valdymo laikotarpiu prancūzus paveikė trys svarbūs pasaulio įvykiai. Pirmoji didžioji rekorporacija, kai 1720 m. beveik pusė gyventojų mirė nuo maro, padarė didžiulę įtaką šaliai. Amerikos ir indėnų karai, prasidėję 1690 m. ir trukę visą XVIII a., turėjo didžiulį poveikį šalies tapatybei ir saugumui. Romos imperijos žlugimas, įvykęs V a., paliko didelį kultūrinį poveikį šaliai ir paskatino nacionalistinių idealų ir agresijos prieš kitas Europos tautas bangą. Vidaus veiksniai: Prancūzijos revoliucija nebuvo vienodas įvykis visoje Prancūzijoje. Tokiuose regionuose kaip Dofenas, Provansas ir Bretanė, taip pat svarbiausiuose miestuose, tokiuose kaip Marselis ir Paryžius, vyko mažai arba visai nevyko. Kitose šalies dalyse, ypač konservatyvesnėse vietovėse pietvakariuose ir vakaruose, vyko pavieniai konfliktai tarp ūkininkų ir žemvaldžių, valstiečių ir vyriausybės arba tarp dvasininkų ir pasaulietinės valdžios. XVI a. pabaigoje ir XVII a. pradžioje Vakarų Europoje kilę valstiečių neramumai, kurie 1569 m. Prancūzijoje sukėlė valstiečių sukilimą, turėjo didelę įtaką įvykiams Prancūzijoje. 1794 m. Prancūzijoje į valdžią atėjusi jakobinų partija buvo revoliucinė (priešinimosi esamai padėčiai prasme) tik laisvąja šio žodžio prasme. Jos ištakos – pasipriešinimas monarchijai, tačiau greitai ji tapo revoliucine organizacija, rėmusia autoritarinę ir centralizuotą valstybę. 1793-1794 m. trukęs Teroro viešpatavimas, įvairiai vadinamas Napoleono metais, Prancūzijos revoliucija arba proto amžiumi, buvo Prancūzijos istorijos laikotarpis, kuriam būdingi dideli politiniai neramumai. Staigus smurto protrūkis 1793 m. liepą, prikaustęs Europos dėmesį, buvo kelis mėnesius trukusio šalies valstiečių ir miestiečių nepasitenkinimo kulminacija.

Napoleonas įsitraukia į politiką

1792 m. radikalių deputatų grupė, vadovaujama Jacques’o Pierre’o Brissot, pasiūlė konstituciją, kuria buvo sukurta respublika. Karalius, kuris neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik pritarti šiam pasiūlymui, vėliau buvo priverstas perduoti valdžios vadžias tautos atstovams. Prancūzijos respublika oficialiai buvo įkurta 1792 m. rugsėjį, o monarchija panaikinta po mėnesio, spalio 1 d. Kaip jakobinai atėjo i valdžią Prancūzijoje? Nors Prancūzijos valdžia karališkąją šeimą laikė priešais, ji labai gerbė žmonių teises ir sukūrė veiksmingą valdymo sistemą. Prancūzijos kariuomenė, įpratusi valdyti absoliutinėje monarchijoje, respublikoje pasirodė esanti sunki ir lėta jėga.

1830 ir 1848 m. Prancūzijos revoliucijos

Prancūzijos revoliucija nebuvo vienintelis įvykis, pakeitęs XIX a. Prancūzijos istorijos eigą. Prancūzijos revoliucionieriai taip pat propagavo Prancūzijos revoliuciją kaip žydų nacionalinio atpirkimo formą. Įvykis, sukėlęs 1830 m. Prancūzijos revoliucijas, buvo prezidento Luji Filipo Ogiusto La Vaupfié, nepriklausomo kandidato, prieštaraujančio 1830 m. vyriausybei, išrinkimas. Rinkimus laimėjo su monarchija susivieniję teiginiai, o masonams, kurie tuo metu buvo pagrindiniai respublikos priešininkai, buvo uždrausta lankytis Prancūzijoje. Prancūzijos revoliucija, kuri buvo kilusi dėl ekonominių ir nacionalistinių priežasčių, tapo grynai prancūzišku reikalu. Iki tol kelias žiaurias monarchijas išgyvenę prancūzai nesitikėjo grįžti prie ancien régime. Jie greitai palaikė respublikos vyriausybę ir atmetė monarchiją. Tokį staigų posūkį galima paaiškinti tuo, kad monarchija Prancūzijoje niekada nebuvo labai svarbi – ji buvo laikoma tolimu ir nereaguojančiu vyresniuoju tautos broliu. Nors prancūzai nepritarė Liudvikui Pilypui, kurį rėmė valdantysis elitas, jie buvo pasirengę priimti jo valdymą, nes jis reiškė senų tradicijų nutraukimą ir naują pradžią Prancūzijai.

Jakobinai paima valdžią

Prancūzijos revoliucija galiausiai buvo buržuazinė, o ne giliai nacionalinė revoliucija, ir jos dėmesio centre nebuvo Prancūzija. Iš esmės tai buvo europinė revoliucija, kuri turėjo jakobinų atspalvį ir kurios tikslas buvo paskleisti revoliucines idėjas ir principus visoje Europoje. Jakobinai, kuriuos sudarė buržuazija ir aristokratija, turėjo daug platesnę paramos bazę nei Jakobinų Respublika, kurios pagrindą sudarė Paryžiaus miestas. Jakobinų lyderiai žadėjo socialinį teisingumą, visuotinę rinkimų teisę ir teisinę valstybę, tačiau jie taip pat buvo patriotiškai atsidavę Prancūzijai ir Prancūzijos revoliucijai. Prancūzijos revoliucija, kaip ir Didžiosios Britanijos bei Amerikos revoliucijos, buvo ekonominių ir kultūrinių permainų rezultatas, tačiau kadangi ji buvo tokia plati ir greita, lengva tai pamiršti.

Napoleonas pasiekė Vaterlo – baigėsi pralaimėjimu

Prancūzijos, kaip ir Amerikos bei Didžiosios Britanijos revoliucijos, nepasiekė savo tikslų dėl įsiveržusių kariuomenių spindesio, negailestingumo ir ryžto. Įsiveržusios Austrijos ir Prūsijos kariuomenės, kuriose buvo profesionalių karių su moderniais ginklais, buvo puikiai pritaikytos Europos mūšiams ir taktikai. Prancūzų kariuomenės, kurias sudarė prastai aprūpinti ir prastai vadovaujami kariai, buvo prastai pasirengusios kovoti su užpuolikų sunkiaisiais ginklais. Kaip jakobinai atėjo i valdžią Prancūzijoje? Prancūzijos kariuomenė bandė ginti Paryžių, bet buvo priblokšta ir priversta pasitraukti. Napoleonui beveik pavyko užimti miestą, tačiau Paryžiaus milicija jį atmušė. Mūšis prie Paryžiaus turėjo būti paskutinis Prancūzijos pasipriešinimas, ir jis buvo atmuštas su dideliais žmonių nuostoliais. Po dvejus metus trukusio brangiai kainavusio, bet nesėkmingo karo Napoleonas, kuris mūšyje buvo sunkiai sužeistas, palieka Prancūziją ir tęsia kovą su sąjungininkais, kurie po Vaterlo mūšio gulėjo išsekę ir išsekę.

“Naujoji pasaulio tvarka” – ne taip greitai

Prancūzijos revoliucija, kaip ir Amerikos bei Didžiosios Britanijos revoliucijos, reiškė didžiulius kultūrinius, politinius ir ekonominius pokyčius. Tačiau Prancūzijos revoliucija buvo buržuazinė revoliucija, kuria siekta pagerinti buržuazijos padėtį ir sukurti naują, geresnę Europą. Tai buvo buržuazinė revoliucija, kuriai vadovavo buržuazinė partija, siekusi sukurti naują politinę ir ekonominę tvarką Europoje. Prancūzijos revoliucija padėjo pagrindus Europos kinui, moderniajam menui ir šiuolaikiniam sportui. Revoliucija taip pat padarė didelę įtaką Prancūzijos žmonių psichologijai. Paryžiaus intelektualai ir viduriniosios klasės žmonės, anksčiau gyvenę patogų buržuazinį gyvenimą, staiga atsidūrė aludėse ar skurdžiuose rūsiuose, atskirti nuo savo šeimų, pinigų ir saugumo. Revoliucija smarkiai paveikė Prancūzijos žmonių psichologiją. Kaip jakobinai atėjo i valdžią Prancūzijoje? Paryžiaus intelektualai ir viduriniosios klasės žmonės, anksčiau gyvenę patogų buržuazinį gyvenimą, staiga atsidūrė aludėje ar skurdžiame rūsyje, atskirti nuo savo šeimų, pinigų ir saugumo. Jakobinų partija valdė Prancūziją iki 1875 m. Jos įvesta “naujoji pasaulio tvarka” buvo respublika su ribotomis konstitucinėmis teisėmis, nacionaliniu privalomojo švietimo įstatymu ir ribota spaudos laisve. Prancūzijos revoliucija, kaip ir Amerikos bei Didžiosios Britanijos revoliucijos